Birželio 20 d. Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje atidaroma antroji Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės asmeninė keramikos paroda „Stebėtojas. Kampuotas“, kurioje eksponuojami pastarųjų kelerių metų darbai. Parodos pavadinimas atspindi menininkės kūrybos pobūdį ir interesų lauką. Ją traukia supanti aplinka, gamta, visa, kas gyva, kinta, tačiau kartu ji mėgsta bedaiktes formas, stabilias abstrakčias konstrukcijas, kurias prireikus galėtų keisti, naujai transformuoti, perdėlioti.
Ekspozicija susideda tarsi iš dviejų dalių – figūrinės plastikos (stebinčių gyvūnų figūrų) ir abstarakčių darbų, tarp kurių nėra ryškių skirties ribų. Gal dėl to, kad autorė linkusi apibendrinti formą, panašiai stilizuoti ir figūras, ir daiktus. Jos kuriami sustingę pasyvūs pasaulio stebėtojai – Lietuvos miškų karalius stumbras, kiškiai, lapės, driežai, vištos, avys – monumentalūs, kampuotų formų, su išryškintomis esminėmis detalėms. Tokie pat ir indai – apibendrinti, laiptuoti, stilizuoti, raiškiai transformuoti. Egzotiškus ir mūsų miškų bei naminius gyvūnus Eglė piešė iš natūros, daugiausia Kauno zoologijos sode, vėliau darė atranką iš daugybės eskizų ir lipdė, atmesdama nereikalingas detales, palikdama būdingiausius atpažįstamus bruožus. Jai įdomu fiksuoti stebinčio gyvūno būseną, primenančią žmogaus stebėtojo poziciją. Menininkė tarsi kviečia mus pabūti nejučia užklupto, išsigandusio ar nelaisvėje gyvenančio gyvūno kailyje. Autorės požiūris atspindi pastaruoju metu pasaulio mene aktualizuojamo „gyvūninio posūkio“, t. y. žmogaus ir gyvūno santykių permąstymo, bruožų.
Iš molio autorė dar renčia namus, kuria savotiškas konstrukcijas, derindama statiškas plokštumas su ekspresyviomis. Ant laiko paveiktų lentų kaskart vis kitaip sudėliotos išlankstytos molinės detalės. Keramikė neslepia susižavėjimo modernistiniais formų deriniais, kurie prieš keliasdešimt metų buvo tikras proveržis pasaulio keramikos mene, leidęs ištrūkti iš funkciškai apibrėžtos srities į visavertės kūrybos erdvę.
Taigi Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės interesų laukas platus, tačiau vientisas. Kūrybinę vienovę lemia ir tai,  kad darbai sukurti iš to paties gruboko šamoto, dauguma jų degti malkomis kūrenamoje anagamos krosnyje, paliekančioje specifinius molio lydymosi ir pelenų apnašų pėdsakus. Ilgai trunkantis degimas aukštoje temperatūroje priartina darbus prie natūralių gamtos struktūrų, suteikia jiems pirmapradės archajikos ir sustingusio laiko pojūtį. 
Autorei būdingas pagarbus santykis su Lietuvos keramikos tradicija ir senosiomis technologijomis.  Ji gilina praktinius įgūdžius redukcinio degimo, juodosios ir raugo keramikos seminaruose, dažnai ieško įkvėpimo gamtoje. Nuo 2004 m. menininkė dalyvauja Botanikos sode Kairėnuose rengiamose žemės ir aplinkos meno pleneruose. Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė įsitikinusi, kad šiuolaikinė keramika seniai peržengusi savo srities ribas. Eglės žodžius patvirtina šiais metais jos kuruota paroda „Tekstilė keramikoje ir keramika tekstilėje“.
​
Paroda veiks iki liepos 12 dienos.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Teresė Jankauskaitė – dailininkė, keramikė, tapytoja – gimė Žemaitijoje 1949 m., Pakuršėlių kaime, Šiaulių rajone.  Užaugo Vilniuje, gyvena ir kuria atokioje, miškų apsuptoje sodyboje Pelekiškių kaime, Merkinės seniūnijoje, Varėnos rajone. 1973 metais baigė Lietuvos Dailės Akademiją ir įgijo keramikės specialybę. 1978 metais buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Studijų metais Teresė dalyvavo etnografinėse ekspedicijose. Susipažinusi su juodąja keramika, jau žinojo, ką dirbs. Meilė juodajai keramikai išliko iki šių dienų. Ekspedicijų metu pabuvojo įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Menininkė taip pat dalyvavo archeologijos ekspedicijose Vidurinės Azijos dykumose, kopė į kalnus, grožėjosi gamta plaukiodama baidarėmis įvairiomis upėmis. Likę prisiminimai netiesiogiai atsispindi jos įvairiapusėje kūryboje. Ypatingai menininkę patraukė Dzūkijos kraštas. Miškingose upių ir ežerėlių išvagotose Merkinės apylinkėse archeologinių ekspedicijų metu rasta juodosios keramikos puodų šukių iš VII – VIII amžiaus prieš Kristų. Juodosios keramikos gamybos tradicijos išliko iki šių laikų. Nepaprastas molio kelias. Teresė Jankauskaitė susipažino su senaisiais juodosios keramikos liaudies meistrais Stasiu Mašala (jis prisiminė kaip degė juodąją keramiką jo močiutė) ir Miku Miliausku. Jie dalijosi su menininke juodosios keramikos degimo paslaptimis ir sukauptomis iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Teresė, visuomet mylėjusi gamtą, apsigyveno viduryje miškų, pasistatę dirbtuvėlę ir juodosios keramikos degimo krosnį. Jau prieš gerą keturiasdešimtmetį Merkinė traukė dailininkus, besidominčius juodąja keramika. Keramikės darbai – paprasti ir stebuklingi. Vienspalviai, bet juose žaidžia faktūra ir forma. Dvasiukų, juodųjų šviestuvų, dubenų, riedulių, kerėplų ir kitų formų tradicija bei gamtiškumas jungiasi su individualumu. Tik su jai būdingu kruopštumu ir kantrybe Teresė išgauna ypatingą molio kūrinių blizgesį ir ornamentus, o sujungta į ekspoziciją, juodoji keramika dažnai sukuria paslapties ir įdvasintos erdvės įspūdį. Teresė Jankauskaitė yra surengusi per penkiasdešimt autorinių parodų daugelyje Lietuvos miestų  ir kitos šalyse: Prancūzijoje, Šiaurės Osetijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Tačiau pačios svarbiausios, surinkusios šimtus žiūrovų, įvyko Bedugnio ežere, ant plaukiojančių salų ir pakrantėje, 1993 ir 2009 metais. O „skambanti“ suknelė, nulipdyta iš molio žvynų, sverianti apie 6 kilogramus, įrašyta į Lietuvos Gineso rekordų knygą. Menininkė taip pat dalyvavo kolektyvinėse parodose, kūrė kūrinius interjerams. Teresės Jankauskaitės vaikystės svajonė būti žoliautoja. O neišsipildantis noras – pasėdėti ant vaivorykštės. Į klausimą kas esi, keramikė atsakė“ dirbanti juodai – gyvenanti baltai. 

Kūryboje stengiuosi neiti į kompromisus su sąžine bei asmenine meno samprata - meno, kaip aukštesniojo gėrio, nepavaldaus nei laikui, nei ideologijai. Mano kūrybos nepriskirsi kuriai nors krypčiai. Vengiu vienodumo ir pasikartojimo, todėl eksperimentuoju „atsitraukdama“, tai suteikia galimybę pažvelgti į kūrybinį procesą lyg iš šalies.  Taip atsiranda kontrastas: šalia lyriškų, moteriškų, nutapytų impresionistine maniera peizažų, natiurmortų – jėga trykštanti abstrakti tapyba. Parodos tema „Nuo garso iki tylos“ byloja apie esmę – tai kelias nuo gimimo iki anapusybės. Šioje gyvenimo išklotinėje mus lydi garsai: nuo pirmo garso gimstant begalinis garsų pasaulis – pašnekesiai, muzika, kurią įrašyčiau tapybos kalba – spalvų linijų, dėmių, faktūrų pagalba. Analizuoju remdamasi ilgalaikėmis kūrybinėmis paieškomis bei asniniais potyriais – atskleisti garsų pasaulio įtaką tapybai. Kūryboje atsispindi grynosios estetikos ir harmonijos paieškos per spalvą ir kompoziciją: figūrų komunikavimas lyg tęstinis pašnekesys – ciklą užbaigs išėjimas į tylą.