Kūryboje stengiuosi neiti į kompromisus su sąžine bei asmenine meno samprata - meno, kaip aukštesniojo gėrio, nepavaldaus nei laikui, nei ideologijai. Mano kūrybos nepriskirsi kuriai nors krypčiai. Vengiu vienodumo ir pasikartojimo, todėl eksperimentuoju „atsitraukdama“, tai suteikia galimybę pažvelgti į kūrybinį procesą lyg iš šalies.  Taip atsiranda kontrastas: šalia lyriškų, moteriškų, nutapytų impresionistine maniera peizažų, natiurmortų – jėga trykštanti abstrakti tapyba. Parodos tema „Nuo garso iki tylos“ byloja apie esmę – tai kelias nuo gimimo iki anapusybės. Šioje gyvenimo išklotinėje mus lydi garsai: nuo pirmo garso gimstant begalinis garsų pasaulis – pašnekesiai, muzika, kurią įrašyčiau tapybos kalba – spalvų linijų, dėmių, faktūrų pagalba. Analizuoju remdamasi ilgalaikėmis kūrybinėmis paieškomis bei asniniais potyriais – atskleisti garsų pasaulio įtaką tapybai. Kūryboje atsispindi grynosios estetikos ir harmonijos paieškos per spalvą ir kompoziciją: figūrų komunikavimas lyg tęstinis pašnekesys – ciklą užbaigs išėjimas į tylą. 

​Dabarties laike esantis pasaulis niekada nėra tapatus praeityje buvusiam pasauliui ir niekada nebus tapatus pasauliui ateityje. Viskas nepaliaujamai kinta ir keičiasi. Nors tai buvo žinoma visada, mokslas tik dabar šiai visatos savybei apibūdinti įvedė specialią sąvoką – termodinaminė laiko asimetrija. Ji nusako sistemų energijos polinkį išsisklaidyti aplinkoje. Kalbant paprasčiau: jei fizikai yra teisūs, tai regimasis pasaulis kažkada suirs ir išsisklaidys. O ar žmogaus minčių energija pavaldi laiko asimetrijai? O gal mums yra numatyti dar kitokie laiko dėsningumai? Mintis apie bendrą parodą kilo, kai pastebėjome šamoto keramikos ir nufotografuoto asfalto paviršiaus vizualinį panašumą. „Laiko asimetrija” yra galimybė kalbėti apie dabartį per apčiuopiamai daiktišką keramikos kūrinį ir apie numanomą ateitį per fotografijų komponavimą.

E. Radvenskas:
„Parodoje “Laiko asimetrija” rodysiu 2015–2018 m. sukurtų objektų ciklą. Pagrindinė parodos kūrinių idėja – iš nuolat kintančios tikrovės pasirinkus sau aktualius objektus ar reiškinius, parodyti juos kitame kontekste, kitu kampu, reflektuoti kitą jų prasmę ar reikšmę, kartais su ironija ar sarkazmu, bet ne siekiant pamokslauti ar kažką įrodinėti. Visus darbus vienija paprasta ir aiški kubo-dėžės forma, siekiant išieškoto paprastumo, kuo mažiau blaškantis į formos paieškas, o labiau koncentruotasi į pagrindinę kūrinio mintį, kurią bandau paaiškinti lakoniškais pavadinimais. Kūrinių atlikimo technika – aukštos degimo temperatūros akmens masė, izoliacinės plytos, jungiant jas su kitomis medžiagomis – medžiu, rastais surūdijusiais daiktais. Kūrinių idėjas įgyvendinti medžiagoje labai padėjo 2015 m. gauta individuali valstybinė stipendija.”
E. Ivanauskas:
„Parodoje „Laiko asimetrija“ pristatau fotografijas iš ciklo „Dislokacijos“. Savo fotografijose bandau analizuoti vaizdo iliuzijos mechaniką, panagrinėti, kaip ji veikia vaizdo atpažinumą. Sąvoka „dislokacija” reiškia objektų išsidėstymą arba perkėlimą į kitą vietą. Šiuo atveju ciklo fotografijose įvyksta ne objektų, bet paties vaizdo dislokacija, vienokio suvokimo virsmas į kitokį suvokimą. Ciklo “Dislokacijos” vaizdai gali priminti egzotiškus kraštovaizdžius ar kitų planetų panoramas, bet iš tiesų, visa tai yra miesto paviršiaus fragmentai, kuriuos iliuzija paverčia kažkuo neatpažįstamu. Svarbią vietą ciklo darbuose užima koordinačių ir laiko fiksavimas bei įvedimas į eksponuojamą fotonuotrauką. Tai yra tų vaizdų vietos koordinatės ir fotografavimo laikas. Šitaip aš noriu pabrėžti kiekvieno fragmento unikalumą ir laikinumą. Kartu koordinatės tarsi įrodymas, kad jie yra čia, kad juos galima susirasti. Kordinatės – tai būdas dokumentuoti tas vietoves.“

​PARODA VEIKS NUO GEGUŽĖS 9 D. IKI GEGUŽĖS 30 D. 

Kvadrienalės atidarymas vyks balandžio 12 d., penktadienį, 18 val., Dailininkų sąjungos galerijoje (DSG), Vokiečių g. 2, Vilniuje. Atidarymo metu DSG bus pristatytos keturios parodos Vilniuje. Tą vakarą parodas šiose galerijose bus galima apžiūrėti iki 21 val.

 Q19 kvadrienalės naratyvai formavosi kaip daugiaprasmiai pasakojimai apie šiuolaikinį menininką, jo santykį su nūdienos pasauliu ir pačiu savimi. Praeities ir dabarties dimensijos iškyla istorijos, mitų, krikščioniškųjų tiesų pasakojimais,
amžininkų gyvenimų ar politinio gyvenimo realijomis. Nepaliaujamai kvestionuojamas požiūris į žmogų, kūnus, idėjas, atspindinčias skirtingus pasaulio suvokimo ir interpretavimo aspektus.

Q19 parodos atidaromos skirtingu laiku ir skirtingose galerijų erdvėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje. Tai kuria meninių raiškų tinklus su galimybėmis, akcentuojamomis idėjomis ir meniniais kūrybos stiliais.

Q19 paroda tarsi vėl atverčia albumą Memorabilia, kuris jau virto prisiminimu ir dabartinis bandymas įrašyti į atmintį iš naujo telkia kontekstus ir pasakojimus.

Užmarštis – Mitas – Tikrovė

Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamų kūrinių pasakojimo epicentre svarbiausius prasmių ekranus kuria dailininkai, o tai galima apibūdinti kaip daugiaprasmių idėjų koncentraciją, atspindinčią apie egzistencijos prasmę mąstantį žmogų, besiskleidžiantį neįprastomis kūrybinėmis trajektorijomis.

Paradoksalius istorinio–mitinio pasakojimo aspektus užčiuopia Pranas Grušys, Živilė Jasutytė, Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, juos lietuviškosiomis sakmių, mitų prasmėmis papildo Vytautas Žirgulis. Legendinio fluxus menininko Jono Meko atminimo idėją tapybiškai globalizuoja Evaldas Grinius, o konceptualizuoja / fotografuoja / įkūnija Arūnas Kulikauskas.

Kūno, figūros, veido mitologiją su užmaršties-atminties užuominomis reflektuoja Ramūnas Grikevičius. Saviironiškai tapybos pradą renkasi Kristina Kurilionok, Audronės Andrulevičienės ir Arūno Daugėlos kūriniuose – ironiškai-siurrealistiškai atviras žvilgsnis į kūną.

Kultūrinių dimensijų ataudais grįsti paradoksalūs ir ironiški Laisvydės Šalčiūtės, Kazimiero Brazdžiūno, Simonos Bagdonaitės- Gulbinienės, Augusto Bidlausko, Jurgitos Erminaitės kūriniai, abstraktūs ir dekoratyvūs Žydrės Rydulytės, Eugenijaus Nalevaikos darbai.

​Juos vienija skirtingų rūšių, žanrų, medžiagų, technikų įvairovė, peržengianti ribas ir plečianti tikrovės-mito-užmaršties rėmus.

Kuratorė Nijolė Nevčesauskienė