Antanas Olbutas — įvairiapusis kūrėjas: dailėtyrininkas, medalininkas, skulptorius, grafikas, tapytojas, poetas, įvairių parodų simpoziumų bei konkursų organizatorius. Jo kūrybos neįmanoma su niekuo sumaišyti. Menininkas turi savitą braižą — lengvai atpažįstamos stilizuotos, išilgintų proporcijų figūros, komponuojamos dažniausiai tuščioje erdvėje, atmetus visas nereikalingas detales. Olbuto kūriniai žiūrovą tarsi perkelia abstrahuotą pasaulį, tolimą nuo realistinio meno suvokimo.
Perfrazuotą tikrovę pateikianti ženklų sistema yra kur kas paveikesnė nei detalizuotą realybę kopijuojanti kūryba. Toks kūrimo metodas paprastai grindžiamas intuicija, kuri, kaip teigė meno teoretikas Rudolfas Arnheimas, yra lyg dovana iš niekur ir kartais gali būti priskiriama antžmogiškam įkvėpimui. Intuityvios įžvalgos, palyginti su intelektu, kuris ieško linijinių, matematinių formulių, nepasiduoda analizei ir jos nereikalauja. 0 kad suvoktum potekstes ar teiginius, reikia tam tikrų pastangų; objektas, atrastas po kovos, visuomet malonesnis nei tas, kuris yra akivaizdus. Olbuto kūriniai taip pat, pritaikant intuityvų pažinimą, leidžia suvokti objekto visumą, suteikia jiems papildomą realybės di­mensiją. Dailininkas tikrovę transformuoja ieškodamas esminės objekto charakteristikos.
Formos stilizavimas Olbuto kūriniuose nėra savitikslis. Stilizuotomis formomis jis pa­vaizduoja esminius objekto bruožus, sukurdamas visumą, įkūnijančią formos ir turinio daugiasluoksniškumą, prieštaravimus ir kaitą. Vokiečių sociologas ir filosofas Theodoras Adorno rašė, kad tik atsiskyręs nuo empiriškos realybės meno kūrinys gali tapti aukš­tesnio lygio buvimu. Ar tai reiškia, kad menas turi būti paprastas? Išties, Antano Olbuto kūryba yra būdinga postmodernizmo epochai, kai menas grįžta prie pirmapradžių šaknų.

Eglė Dean

Spalio 9 dieną. 18 val, LDS Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Erikos Tumienės iliustracijų paroda "Adagio". Tai jau trečioji jos personalinė paroda. Erika parodose dalyvauja nuo 2008 m., o nuo 2016 m. yra dailininkų sąjungos narė.
 
"Man be galo patinka piešti, kurti įvairias iliustracijas ir knygas vaikams. Dažniausias mano įkvėpimo šaltinis yra muzika ir visas jos pasaulis.
 
Muzikos tema mane lydi jau dvyliktus metus, kuomet daugiau pradėjau lieti akvarele. Man labai įdomi išorinė muzikos klausytojo būsena, jos poveikis grojančiajam ir klausytojui. Muzikanto veido išraiškos grojant, klausytojo mintys klausant. Mane ypatingai žavi dirigento judesiai, emocijos akyse, įdomi kompozitoriaus kasdienybė, jo kūrybos minutės prie natų sąsiuvinio, intymi repeticijos akimirka. Grožiuosi visais muzikos instrumentais, kiekvienas iš jų turintys savo nuotaikos spalvas: griežiantis smuikas pavasarį, skambantis vienatvėje fortepijonas, gaudžianti tarp rausvai geltonų rudens lapų violončelė. Noriu sustabdyti tą melodingą akimirką ir jos grožį. Noriu, kad užgrotų piešinys, teptuku paliesti ir mėgstamos operos arijas. Todėl trečioji personalinė paroda yra skirta muzikai – jos kūrėjams ir klausytojams.
 
"Adagio" – tai muzikos atlikimo greitis arba tempas, reiškiantis lėtai ir ramiai. Lygiai taip, kaip mano kūryboje. Lėtai ir ramiai, kažkiek melancholiškai ir rudeniškai."
 
Parodoje eksponuojamos beveik visos naujausios iliustracijos, kurtos per pastaruosius kelis metus, bei keletas senesnių, kurtų muzikos tema.
 
Paroda veiks iki spalio 27 dienos.